Tokia situacija susiklostys todėl, kad šiuo metu į darbo rinką įsiliejanti 1990-ųjų karta nesugebės kompensuoti į pensiją išeinančiųjų skaičiaus – tai gausi pokario kūdikių bumo karta, tuo tarpu nepriklausomos Lietuvos pradžioje gimstamumo rodikliai buvo prasti.
„Darbingo amžiaus žmonių iki šiol Lietuvoje daugėjo, nors bendras gyventojų skaičius smarkiai nyksta. Būtent šis demografinis pokytis iki šiol padėjo šuoliuoti Baltijos tigrams – jau kurį laiką universitetus baigia ir į darbo rinką aktyviai įsilieja 1980-ųjų vaikai – juos galime vadinti paskutiniaisiais socializmo vaikais ir jų yra daug”, – pranešime spaudai cituojamas „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Pasak jo, šiuo metu Lietuvos demografinė padėtis yra kaip niekad palanki ekonomikos plėtrai: kone du iš trijų Lietuvos gyventojų yra darbingo amžiaus, o likęs vienas gyventojas priklauso vienai iš gana negausių pensininkų ar vaikų grupių.
„Blogiausia yra tai, kad šiuo metu Lietuvos ekonominė padėtis nėra palanki visuomenės demografinėms tendencijoms – šalies ūkis nesugeba sukurti pakankamai naujų darbo vietų, būtent todėl tokia didelė norinčių ir galinčių dirbti gyventojų dalis yra priversta arba minti Darbo biržos ir „Sodros” slenksčius, arba ieškoti laimės svetur”, – pastebi ekonomistas.
Pasak Ž. Maurico, ateityje didžiausi iššūkiai laukia gimusiųjų paskutinįjį socialistinio rojaus dešimtmetį – 1980-iais. Jie turės ne tik išlaikyti savo į pensiją greitu laiku išeisiančius tėvus, tačiau ir užauginti nemažą vaikų būrį, kurie galėtų tapti pamatu tolesnei Lietuvos raidai.
„Didžiausia rizika yra ta, kad vietoje trečiosios kūdikių bumo kartos, kurios galėtume sulaukti, jei šalyje būtų palankios ekonominės sąlygos, dabartinės mamos pagimdys paklydusių vaikų kartą, ir tai gali turėti didelę neigiamą įtaką tolesnei Lietuvos demografinei bei ekonominei raidai”, – pabrėžia „Nordea” ekonomistas.
Tai reiškia, kad po 20 metų demografinė padėtis Lietuvoje pasikeis nuo dviejų anūkų vienam seneliui iki dviejų senelių vienam anūkui. Jei niekas nepasikeis ir toliau, po 40 metų vienu anūku jau galės džiaugtis beveik trys seneliai.
Beužsiveriantis demografinis langas išryškins ir kitą tendenciją: po 20 metų pirmuoju socialinės ir ekonominės raidos smuiku gros „Socializmo vaikų“, gimusių 1980 metais, kartos gyventojai. Kiek vyresni už juos bus gana negausūs X kartos (arba kitaip – prarastosios kartos) gyventojai, gimę 1960-1970 metais, o kiek jaunesni bus labai negausūs “Permainų vaikų“, gimusių po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kartos gyventojai. Taigi paskutinįjį socialistinio rojaus dešimtmetį gimusių gyventojų lauks tikrai nemaži iššūkiai: ne tik išlaikyti savo į pensiją greitu laiku išeisiančius tėvus, tačiau ir užauginti daug vaikų, kurie bus pamatas tolesnei Lietuvos raidai.
„Socialistinių vaikų“ įsiliejimas į darbo rinką lėmė nemažėjančią darbo jėgą Lietuvoje, tačiau atėję „permainų kartos“ vaikai nesugebės kompensuoti išeinančių į pensiją pokario kūdikių bumo metu gimusių gyventojų, todėl iki 2008 metų augęs darbingų gyventojų skaičius Lietuvoje pradės nuosaikiai mažėti. Jau po 20 metų jis bus kone šeštadaliu mažesnis. Kitaip tariant, net jei Lietuvoje nebus sukurta nei viena nauja darbo vieta, po 15 metų vien dėl darbo jėgos mažėjimo bedarbių Lietuvoje teoriškai turėtų nebelikti.
Anot Ž. Maurico, šios tendencijos apskaičiuotos nevertinant migracijos procesų - tik gimstamumą.
Prastos tendencijos būsto pirkėjams
Ž. Maurico teigimu, bene tampriausiai su demografiniais pokyčiais susijęs statybų sektorius – 20-40 metų amžiaus gyventojų skaičius yra pagrindinis veiksnys, skatinantis naujų būstų paklausą. Kaip rodo kitų šalių patirtis, Vokietijoje užsidarius demografiniam langui ir sustiprėjus emigracijai iš rytinės dalies į vakarinę, susiformavo miestai, kuriuose šiuo metu griaunami ištisi kvartalai, nes nebėra kam juose gyventi.
Ar tokia situacija susiklostys Lietuvoje, pasak Ž. Maurico, kol kas negalima pasakyti, tačiau vyraujančios tendencijos yra panašios.
Atidedant tėvystę gali nebūti nei vaikų, nei pinigų
Augantis mamų amžius rodo, kad gyventojai vis didesnę reikšmę skiria materialinės gerovės užtikrinimui, o tik vėliau pradeda galvoti apie vaikus. Tačiau tokia strategija gali būti pavojinga, ypač jei nepavyksta pasiekti norimo finansinės gerovės lygio ir tas ilgai lauktas ”vėliau” niekada taip ir neateina. Šie negimę vaikai ilgainiui gali smarkiai pabloginti šalies demografinę padėtį, pakirsti tvaraus ekonomikos augimo pamatus bei lemti sunkią pačių tėvų senatvę. Pavyzdžiui, tebesitęsiant dabartinėms demografinėms tendencijoms, po 50 metų Lietuvoje pensinio amžiaus gyventojų bus daugiau negu dirbančiųjų – tokiu atveju apie solidžias pensijas reiktų tik pasvajoti. Taigi, besivaikydami briedį miške ilgainiui galime likti ir be žvirblio ir be briedžio.
Panašios problemos kamuoja ne tik Lietuvą, bet ir kitas Vakarų pasaulio valstybes, kuriose drastiškai auga vyresnio amžiaus žmonių, stringa inovacijos, auga išlaidos sveikatos priežiūrai.
Skatinimo gali ir nebeprireikti
Anot „Nordea“ analitikų, neseniai praūžęs ekonomikos sunkmetis ir jo sukelti ekonominiai bei socialiniai pokyčiai padidino finansinio nesaugumo jausmą ir paskatino gyventojus atidėti vaikų auginimo procesą geresniems laikams. Toks gyventojų elgesys šiuo laikotarpiu yra itin pavojingas demografiniu požiūriu, nes jei ”Socializmo kartos” vaikai neišnaudos savo didelio potencialo ir neužaugins naujosios, europinės ”kūdikių bumo” vaikų kartos, o vietoje to užaugins kąžką panašaus į naująją ”permainų” ar ”karo vaikų” kartą, tuomet po keturiasdešimt metų Lietuvoje darbingus gyventojus sudarys viso labo tik vienas milijonas ”permainų”, „prarastosios” bei „paklydusios” kartų atstovų ir milijonas pensininkų.
Pasak Ž. Maurico, net jei nebus sukurta nei viena darbo vieta, 2025 m. Lietuvoje pritruks darbuotojų.
Šiuo metu Lietuva turi unikalią galimybę drastiškai pagerinti savo demografinę padėtį, tačiau tam reikia paskatinti gausų būrį ”socialistinių vaikų” kartos gyventojų auginti daugiau vaikų sudarant palankesnes finansines ir kitas sąlygas vaikus auginančioms bei dirbančioms šeimoms. Laiko, anot banko ekonomistų, liko ne tiek daug: vėliausiai po dešimties metų ”socialistinių vaikų” karta pasens ir užleis vaikų auginimo estafetę ”permainų kartos” gyventojams, kurie gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Norėdami užauginti tokį patį vaikų skaičių ir bent kiek kompensuoti už negimusius ”socialistinių vaikų” kartos vaikus, ”permainų kartos” atstovai turės stengtis kone dvigubai smarkiau, tad skatinimo priemonės šiuo atveju gali ir nebepadėti.
